Kai žeme kvepuoja seniau už mus

Kai žeme kvepuoja seniau už mus

Naujoji Zelandija man visada atrode kaip vieta, kuri nesistengia patikti. Ji tiesiog yra. Žiauri, atvira, beveik nerami savo grožiu. Ten kalnai atrodo tarsi butu iškelti iš pacios žemes kaulu, ledynai tyliai tempia savo šalti žemyn sleniais, upes lekia taip greitai, lyg begtu nuo kažko, ko mes dar nesugebame pavadinti, o geizeriai išmeta i ora karšta kvapa iš viduriu, kuriuose vis dar gyvena ugnis. Tame krašte žmogus tampa mažesnis ne iš pažeminimo, o iš tiesos. Ir gal todel ši kelione jau nuo pradžiu jautesi ne kaip atostogos, o kaip susitikimas su kažkuo, kas žinojo apie mane daugiau, nei aš pati norejau pripažinti.

Aucklandas pasitiko mane kaip miestas, kuris niekada iki galo nenusileidžia ant žemes. Miestas ant vandens, miestas ant ilanku ir sasiauriu, miestas, kuris kvepuoja druska ir veju. Iš tolo jis atrodo tarsi išsisklaides, tarsi nesugebantis apsispresti, kur tiksliai prasideda ir baigiasi, bet butent tame slypi jo jega. Jis turi jurininko laikysena. Jis primena žmogu, kuris jau per daug kartu išplauke i nežinia, kad dar bijotu horizontu. Ir kai pirma vakara stovejau prie pakrantes ir žiurejau i buriu miška, supratau, jog kai kuriuos miestus reikia ne apžiureti, o išklausyti. Aucklandas kalba apie judejima, apie išvykima, apie ta nuolatini vidini troškima pabegti ir vis tiek kažkur sugrižti.

Kelionems ten reikia mažai romantikos ir daug praktiškumo. Tai yra šalis, kur skrydžiai jungia jus su Australija, JAV vakarine pakrante, Azija, Londonu, Frankfurtu, o vietiniai reisai išsineša jus toliau i kitus miestus tarsi naujus nervu galus. Autobusai, traukiniai, keltai, automobiliai, dviratis — visa tai veikia kaip kuno kraujotaka. Bet vaikšcioti ten ne visada protinga, nes Aucklandas per platus, per išsiskleides, per daug pasitikintis savo geografiška laisve. Kartais geriausia ji iveikti automobiliu arba dviraciu, nes vien pesciomis jis tave pavargdins dar nepasiules savo esmes.

Klimate jis man pasirode tarsi geresnes nuotaikos versija to, ka paprastai vadiname pakrantes oru. Vasara temperatura laikosi apie dvidešimties laipsniu viduri, o žiema beveik niekada netampa tikrai žiauri. Tai nera klimatas, kuris tave baustu. Tai klimatas, kuris stebi. Ir kartais butent tokie orai sukelia didžiausia nerima, nes jie neleidžia pasislepti nuo saves. Viskas yra pakankamai švelnu, kad negaletum pasiteisinti, kodel tau viduje taip sunku.

Aukšciausioms viešnagems ten yra viskas — nuo pigiu nakvyniu iki prabangiu kurortu, nuo vietu, kur tiesiog numeti lagamina ir dingsti i nakti, iki vietu, kur langai atveria vandeni taip, kad jau nebežinai, ar esi kambaryje, ar laive. Bet tikroji gudrybe nera išsirinkti gražiausia adresa. Tikroji gudrybe yra žinoti, ko ieškai tame mieste, kuris gyvena tarp ilanku ir reisu.

Ir tada ateina vasara. Aucklande vasara yra ne tik sezonas, o busena. Sausi vyksta atviri teniso cempionatai, taip pat Auckland Anniversary Day Regatta — tarsi miesto atmintis butu susieta ne su paminklais, o su laivais ir atvykimu. Kovo menesi Pasifika festivalis užlieja Western Springs muzikomis, pasirodymais ir Polinezijos kulturos pulsavimu. Lapkriti Botanikos soduose žydi Ellerslie Flower Show, o gruodi Ellerslie žirgu lenktyniu trasoje vyksta Auckland Cup. Tai miestas, kuris moka švesti ne vien triukšmu, bet ir spalva, judesiu, klimatu, kuris staiga tampa beveik per gyvas.

Wellingtonas man pasirode visai kitaip. Jei Aucklandas yra judantis, jurinis, išsiskleides, tai Wellingtonas yra suspaustas i vidini stubura. Sostine, kur valdžios pastatai stovi tarsi rimti liudytojai, bet už ju slypi gražus uostas ir terasines kalvos, kurios miestui suteikia ne tik grožio, bet ir tam tikro trapumo. Nera cia tos arogancijos, kuria kartais turi sostines. Wellingtonas atrodo kaip miestas, kuris žino, kad jam reikia buti ir praktiškam, ir kurybingam, ir truputi vejuotam, nes kitaip jis nustos buti savimi.

Skrydžiai iš Wellingtono jungia ji su Aucklandu, Christchurchu ir kitais svarbiais centrais. Keltai važiuoja i Pictona Pietu saloje. Autobusai išvažiuoja i šiaure ir jungia miesta su kitomis gyvenvietemis. Yra traukiniu stotis, vietiniai autobusai, automobiliu nuoma, taksi — visa, ko reikia miestui, kuris nenori buti izoliuotas. Bet vis tiek, kiekvienas, kas ten pabuves, prisimena ne transporta, o veja. Wellingtonas garseja tuo, kad pucia. Ir tame vejyje yra kažkas labai tikra. Kartais pasaulis turi buti ne švelnus, o atviras. Kartais jis turi stumti i prieki, kad nesustingtum.

Kulturiniai ir sporto renginiai sostineje užpildo kalendoriu taip, lyg miestas bijotu tylos. Sausi vyksta Wellington Cup Week, kupina lenktyniu, gyvos muzikos, mados ir ižymybiu teiseju. Vasario menesi ateina New Zealand International Arts Festival. Kas dvejus metus vyksta New Zealand Festival. Spali miestas tampa ypac intensyvus, kai ivyksta Wellington Fashion Festival ir Wellington International Jazz Festival. Tai nera tik renginiai. Tai budas pasakyti, kad gyvenimas cia nenori buti tik administracinis. Jis nori šokti, skambeti, apsivelti spalvomis ir po to išsisklaidyti kaip dumas virš vandens.

Christchurchas man pasirode kaip pradžios taškas, bet ir kaip pažeidžiamumo miestas. Didžiausias Pietu salos miestas tradiciškai yra vartai i kalnus, lygumas, papludimius ir ežerus. Bet jis nera tik žingsnis i gamta. Jis pats turi savo sunku, tylu charakteri. Jame yra augimo, atkurimo ir sezonu kvapas. Tai miestas, kuris supranta, kad buti gražiam nepakanka — reikia išmokti atsitiesti.

Christchurchas yra pagrindiniai tarptautiniai vartai i Pietu sala. Skrydžiai jungia ji su Australija ir kai kuriomis kitomis šalimis. Oro uostas yra maždaug septynios mylios nuo miesto centro. Yra ir traukiniai, ir pigus, efektyvus autobusu tinklas. Kaip ir kitur Naujojoje Zelandijoje, kelione cia nera apie viena taška žemelapyje. Ji yra apie perejima. Apie tai, kaip iš miesto išeini i kalnus ir grižti jau nebe tas pats žmogus.

Renginiai Christchurch'e turi savita švelnuma. Vasario menesi vyksta Christchurch Festival of Flowers — tarptautine geliu švente sodu mieste. Rugpjuti ateina Christchurch International Jazz Festival, kuriame džiazas, vynas ir maistas susilieja i viena atsargiai šventiška, bet labai gyva atmosfera. Tai miestas, kuris švencia ne triukšmu, o skonio, muzikos ir augimo deriniu.

Manau, kad butent taip ir reikia žiureti i Naujaja Zelandija. Ne kaip i poilsio kataloga, ne kaip i vieta, kurioje reikia „speti pamatyti viska“, bet kaip i krašta, kuris kiekviename mieste pasiulo kita žmogaus busena. Aucklandas moko judeti. Wellingtonas moko atsilaikyti prieš veja. Christchurchas moko atsigauti. O tarp ju visa šalis primena, kad žeme gali buti ir graži, ir šiurkšti, ir gydanti, ir abejinga — kartais vienu metu.

Gal todel man ši kelione nebuvo pabegimas. Ji buvo letas susitaikymas su tuo, kad pasaulis yra daug didesnis už mano nerima. Kad kalnai nestovi tam, kad man itiktu. Kad vandenynas neplaka tam, kad mane paguostu. Kad miestai švencia savo gyvenima taip, tarsi žinotu, jog niekas nevyksta amžinai. Ir galbut butent todel norisi ten nuvykti. Kad dar karta pajustum, jog esi laikinas, bet ne tušcias. Mažas, bet ne beprasmis. Ir vis dar gyvas.