Šarm aš Šeichas išryškina tai, nuo ko begi

Šarm aš Šeichas išryškina tai, nuo ko begi

Yra vietu, kurios nuo pat pirmos akimirkos stengiasi tave apakinti taip stipriai, kad net nespetum paklausti, ka iš tikruju jauti. Jos siulo tau šviesa, spalva, vandeni, judesi, muzika, turgus, pažada, kad cia tu busi lengvesnis žmogus nei ten, iš kur atvykai. Šarm aš Šeichas yra viena iš tokiu vietu. Jis stovi Sinai pusiasalio pietuose, ten, kur Raudonoji jura susitinka su kalnais ir dykuma, ir vien del šio derinio žmogus akimirkai patiki, kad pasaulis dar moka kurti be saiko. Rifai, akmenuota tyla, saule, kuri atrodo lyg niekada nepavargtu, ir tas sausas oras, kuris tave ne tiek gaivina, kiek letai išgarina iš kuno miesto nuovargi. Visa tai tokio grožio, kad beveik itartina.

Aš ten atvykau ne todel, kad buvau pasiruošusi poilsiui. Atvykau todel, kad buvau pavargusi nuo savo gyvenimo ritmo taip tyliai ir taip giliai, jog net nebemokejau to pavadinti. Tokiose busenose žmones dažnai sako, kad jiems reikia saules. Bet saule retai išsprendžia tai, ka viduje jau seniai arde nematoma itampa. Ji tik apšviecia. Ir kartais butent to pakanka, kad suprastum, kaip ilgai gyvenai prietemoje, apsimesdamas, jog tau taip visai gerai.

Šarm aš Šeichas iš tolo atrodo kaip atvirukas, kuri kažkas per daug stengesi padaryti tobula. Ilgi papludimiai, skaidrus vanduo, šiltas oras visus metus, viešbuciai, kurie pažada pasirupinti tavimi geriau nei tu pats kada nors mokei. Bet tikroji vietos jega slypi ne tame. Ji slypi po vandeniu. Ten, kur daugiau kaip du šimtai penkiasdešimt koraliniu rifu ir tukstanciai žuvu kuria pasauli, kuris yra toks gyvas, jog žmogus šalia jo staiga pasijunta ir mažas, ir gedingai triukšmingas. Nardydamas ar tiesiog žiuredamas i ta gyvybe per stikliniu dugnu valti, imi suprasti, kad didžioji dalis to, ka mes vadiname svarbiu, yra tik sausumos problema. Po vandeniu niekam nerupi tavo terminai, tavo neišsiusti laiškai, tavo neužgije pokalbiai. Ten svarbus ritmas, kvepavimas, šviesa, baime ir pagarba.

Naama ilanka yra vieta, kur tas grožis išmoksta flirtuoti su turistu. Ten viskas arti: restoranai, kavines, barai, nardymo centrai, gyva muzika, kazino, parduotuves, šviesos, kurios vakare ima mirgeti taip, lyg pati vieta nenoretu leisti tau užmigti ir likti vienam su savo mintimis. Ir aš ja suprantu. Vienatve šiais laikais brangi ne todel, kad jos maža, o todel, kad tikroji vienatve beveik visada nuplešia nuo žmogaus visus jo triukus. Todel žmones taip mielai renkasi judesi, garsa, veikla, dar viena kokteili, dar viena vakara, dar viena pasivaikšciojima po apšviesta promenada, lyg nuo to priklausytu ju gebejimas nesusitikti su savimi pernelyg anksti.

Bet Šarm aš Šeichas gražiausias buna ne tada, kai jis triukšmingas. Jis gražiausias tada, kai trumpam nustoja stengtis. Om El Seedo kalva, rifai prie kranto, vanduo, kuris atrodo ramus ne iš nuobodulio, o iš senos, beveik dieviškos savitvardos. Tose vietose galima plaukti, ilsetis, tiesiog guleti ir žiureti, kaip diena letai slysta nuo odos. Ir tada pajunti, kad poilsis nera prabanga. Poilsis yra gebejimas bent trumpam nustoti gintis nuo savo paciu gyvenimo.

Toliau, pietuose, yra Ras Mohammedas — povandeninis nacionalinis parkas, vieta, kur patyre narai kalba apie rifus beveik religiniu tonu. Aš juos suprantu. Yra kraštovaizdžiu, kurie neatrodo sukurti estetikai. Jie atrodo sukurti tam, kad primintu žmogui jo masteli. Ryklio ilanka, Ras Um Sid, švyturys, minios, kurios vis tiek plusta prie vandens lyg kažko ieškotu ten, kur patys negaletu paaiškinti. Ir galbut tikrai ieško. Ne žuvu. Ne nuotrauku. O to retos rušies nuostabos, kuri akimirkai atkuria ryši tarp kuno ir pasaulio.

Dykuma ten visada šalia, ir tai viena iš gražiausiu šios vietos žiaurybiu. Nes kai tik jura pradeda tave lepinti, horizontas primena, kad šalia vis dar plyti sausuma, kurioje grožis ne glosto, o išbando. Išvykos i Sinai dykuma, beduinu maistas, arbata, dulkes, ilgi keliai, kurie atrodo vedantys ne i objekta, o i busena. O jeigu važiuoji toliau, link Šv. Kotrynos vienuolyno ar Mozes kalno, kažkas viduje pradeda lužti dar kitaip. Nes ten nebeužtenka buti turistu. Ten kraštovaizdis per senas tavo vaidmeniui. Degantis krumas, senove, akmenys, kelias i viršu — visa tai net ir netikinciam žmogui primena, kad pasaulyje vis dar yra vietu, kurios nesutinka buti vien pramoga.

Spalvotieji kanjonai daro kita darba. Jie ne tiek guodžia, kiek perrežia. Važiuoji ilgai, beveik šimtas šešiasdešimt kilometru, ir viskas atrodo kaip pasiruošimas tam momentui, kai pagaliau suprasi, jog žeme irgi gali atrodyti taip, tarsi butu pergyvenusi ka nors labai didelio ir vis tiek likusi stulbinamai graži. Kai kurios vietos primena žmogu po skausmo. Ne sugriuvusi. Tik kitaip susiklosciusi.

Naktinis gyvenimas cia vilioja lengvai. Barai, restoranai, klubai, diskotekos — visa tai veikia ištisus metus, lyg vieta niekada nenoretu pripažinti, kad nuovargis egzistuoja. O turgus daro tai, ka turgus moka geriausiai: parduoda ne tik daiktus, bet ir nuotaika, vaidmeni, trumpa iliuzija, kad parsiveši namo daugiau nei tik dar viena rankine, papuošala ar odinius batus. Beduinu turgus, senasis turgus, siuvineti krepšiai, keramika, audiniai, kvapai, derybos, per dideles kainos turistams, visa ta sena kelioniu choreografija, kurioje vis tiek dalyvaujame, nors žinome taisykles iš anksto. Žmones ten permoka ne tik už daiktus. Jie moka už jausma, kad bent akimirkai priklause vietai, kuri iš tiesu niekam nepriklauso.

Viešbuciai cia dažnai žada daugiau, nei žmogui iš tiesu reikia, ir butent todel jie taip gerai parduodami. Penkiu žvaigžduciu kambariai, baseinai, privatus papludimiai, barai prie vandens, žaidimu kambariai, vaiku priežiura, personalas, kuris pasiruošes išspresti tavo diena nuo pusryciu iki išvykos i rifus. Visa tai patogu. Kartais net švelnu. Ir aš nesitycioju iš patogumo — pavarges žmogus turi teise i tai, kas ji bent trumpam palaiko. Bet jokio viešbucio prabanga negali padaryti to, ka šioje vietoje padaro vienas vakaras ant privataus papludimio Sharks Bay rajone, kai vejas jau nurimes, vanduo juodas kaip aksomas, o tu sedi beduinu palapineje su arbata rankoje, žiuri i tamsa ir pirma karta per ilga laika nejauti poreikio niekam nieko irodyti.

Gal todel man Šarm aš Šeichas liko atmintyje ne kaip kurortas, o kaip vieta, kur grožis beveik nepadoriai atvirai parodo, kiek daug žmogus savyje nešiojasi triukšmo. Jis brangus, taip. Kartais net pernelyg. Jis pilnas turistiniu refleksu, perdetu pažadu, dekoratyvios prabangos. Ir vis delto po visa tuo slypi kažkas tikra: jura, kuri nepataikauja, dykuma, kuri nesigaili, kalnai, kurie nesilenkia, ir rifai, kurie neprašo tavo susižavejimo, kad butu neimanomai gražus.

Tokiu vietu pasaulyje nera daug. Vietu, kurios vienu metu ir lepina, ir teisia. Kurios tave priima, bet neglosto be priežasties. Kurios leidžia ilsetis, taciau kartu tyliai paklausia, nuo ko iš tikruju atvažiavai cia pailseti. Ir jei turi drasos neužgožti to klausimo muzika, apsipirkimu, dar viena išvyka ar dar vienu nuotraukos kampu, gali buti, kad iš Šarm aš Šeicho išsiveši ne tik idegi ar gražesne oda. Gali buti, kad išsiveši daug nepatogesni, bet vertingesni dalyka: aiškesni savo vidaus peizaža.